„Mes sniego nelaukiame, mes patys jį gaminame“, - šmaikštavo prieš aštuonerius metus „Mortos kalno“ slidinėjimo trasas įrengęs Saulius Gramauskas. Tiek jis, tiek kitų Vakarų Lietuvos regione esančių slidinėjimo trasų savininkai atviravo, kad pastarosiomis dienomis iškritusio sniego toli gražu nepakanka, tenka patiems jį gaminti. Tačiau nors ir negausiai natūraliai iškritęs sniegas atlieka labai svarbią misiją - siunčia žmonėms į smegenis signalą, kad už lango žiema, tad laikas traukti iš rūsio slides ar snieglentes. „Vakarų ekspreso“ žurnalistai vakar nuvykę iki Utrių kalno, įsitikino, kad sniegas teigiamai veikia žmonių nuotaiką.

Paleis antrajį keltuvą

Popiet, vos tik buvo paleisti Utrių kalno keltuvai, prie jų jau būriavosi ne vienas puikiai nusiteikęs slidinėjimo entuziastas. Daugelis jų - vyresnio amžiaus. Suprantama, darbo metu ne kiekvienas gali sau leisti tokią pramogą. Visi kalbintieji tikino, kad tai viena smagiausių žiemiškų pramogų ir džiaugėsi, kad pagaliau galės ja pasimėgauti. „Per valandėlę čia ne kažką nuveiksi. Norint ramiai paslidinėti, reikėtų tam skirti bent tris valandas, nes dar šiek tiek laiko užtrunka, kol apsiauni batus, slides“, - pasakojo slides nuomojantis Gintautas Rusteika. Lapių bendruomenės centro pirmininkė Laima Karbauskienė priminė, kad Utrių kalno slidinėjimo trasos buvos įrengtos prieš keletą metų įgyvendinant bendruomenės projektą. Pasak jos, vienintelis minusas, kad ši trasa nelabai nutolusi nuo jūros, tad klimatinės sąlygos nėra pačios geriausios - jei vilniečiai džiaugiasi sniegu, pajūryje dažnai tuo metu lyja. „Tam, kad galėtume patys sniego pasigaminti, turi būti bent du laipsniai šalčio“, - paaiškino L. Karbauskienė. Tad esą kol kas šį sezoną Utrių kalne veikė tik viena slidinėjimo trasa. „Bet šiomis dienomis jau prisipūtėme sniego, tad šį savaitgalį jau turėtų veikti abi trasos. Turime nusipirkę ir antrąjį keltuvą. Jei viskas bus gerai, gal šį savaitgalį jau jį paleisime, tada slidinėtojų srautai labiau pasiskirstys, nebereikės tiek ilgai laukti“, - pasakojo L. Karbauskienė. Pasak jos, kadangi šio sezono pradžia nelepino - net keletą kartų visą sniegą nulijo, tai gerokai paveikė ir klientų srautus. „Žmonės labai reaguoja į orą. Pavyzdžiui, Klaipėdoje lyja, ir žmonių jau neturime, nors pas mus nelyja ir sniego esame prigaminę„, - pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Gruodis nuliūdino

Utrių kalnas - klaipėdiečiams arčiausiai esanti slidinėjimo trąsa. Tačiau nemažai uostamiestyje gyvenančių slidinėjimo entuziastų važiuoja išbandyti ir prie Plungės įrengto Mortos kalno ar Šilalės rajone Aukštagirės kaimo teritorijoje esančio taip pat pavadintas
kalno trasas. „Visi pasidalijame. Žmonių užtektų. Tik va kita bėda - neprognozuojamos oro sąlygos. Šį sezoną pradėjome nuo gruodžio, bet kas iš to, kelis kartus visą sniegą nulijo, reikėjo iš naujo gaminti. Vargstame mes su tuo sniegu. Labai sunkus darbas. Per naktis reikia triūsti, kad būtų nors koks rezultatas. Be to, tai labai brangus reikalas. Visos didžiosios mūsų išlaidos skirtos pagaminti sniegą ir jį prižiūrėti“, - pasakojo Mortos kalno slidinėjimo trasų savininkas Saulius Gramauskas. Pasak jo, tiek, kiek dabar iškrito sniego, gerai įrengti slidinėjimo trasas niekaip neužtektų.

„Kol jis purus, sniego sluoksnis gali siekti ir dešimt centimetrų, bet paspausi su koja ir belieka centimetras. Mums reikia, kad jau suspausto sniego būtų 20-30 centimetrų„, - paaiškino S. Gramauskas. Jis prisiminė, kad geros žiemos Vakarų Lietuvoje buvo tik 2009-2010 metais. Tuomet esą jau gruodžio mėnesį buvo prisnigę geras pusmetris sniego. „Ir pernai, ir užpernai visą sezoną sniegą patys gaminome“, - atsiduso vyras. Jau aštuntąjį sezoną skaičiuojantis verslininkas svarstė, kad ši veikla jam, ko gero niekada neatsipirks. „Jeigu ką ir uždirbi, reikia gerinti trasas. Va latviai, gerokai anksčiau pradėję šį verslą, spėjo prasisukti. Tuomet buvo kelios labai geros žiemos, nereikėjo sniego gaminti, tad jie ir atsistojo ant kojų„, - pasakojo S. Gramauskas. Pasak jo, lankytojų srautus itin reguliuoja vaizdas už lango. Jei žmonės nemato už lango sniego, retam kyla mintis važiuoti ant kalno. Pasiteiravus, ar pats randa laiko paslidinėti, S. Gramauskas atsiduso: „Nebent pavasariop, kai jau baigiasi visi darbai ir sniego pūtimai. Dabar nėra kada ir taip vos kojas panešame.“

Nelengva pradžia

Kad slidinėjimo sezonas realiai tik dabar prasideda, antrino ir Aukštagirės kalno savininkas Edmundas Petrauskas. „Pradžia šiemet buvo labai sunki. Atsidarėme gruodį, bet net tris kartus reikėjo iš naujo sniegą gaminti. Išlaidos didžiulės“, - sakė E. Petrauskas. Jis skaičiavo, kad Aukštagirės kalne yra įrengtos net penkios slidinėjimo trasos. „Turime šešis keltuvus. Lietuvos masteliais skaičiuojant, mūsų slidinėjimo trasos gana ilgos - siekia iki 420 m. Žinoma, su Alpėmis nėra ko lyginti. Bet, pavyzdžiui, Latvijoje netoli Rygos esančio populiaraus „Riekstu kalns“ trasų ilgis labai panašus. Bet, žinoma, Latvijoje, Gaujos slėnyje yra ir ilgesnių, 500 metrų ilgio, trasų„, - pasakojo E. Petrauskas. Aukštagirės kalnas šiemet veikia jau trečiąjį sezoną. E. Petrauskas taip pat svarstė, kad šios
veiklos verslu nepavadinsi. Esant lietuviškoms oro sąlygoms tik entuziastai gali ryžtis tokiam žingsniui. „Pirmaisiais metais pradėjome sezoną tik sausio 7-ąją, antrais metais dar vėliau - sausio 15- ąją. Kas iš to, kad šiemet pradėjome gruodžio 1-ąją, vis tiek negalėjome normaliai dirbti, nes buvo daug lietaus ir atlydžių. Gerai, kad kasmet slidinėjančių daugėja. Tiesa, didžioji dalis
mūsų klientų - pradedantieji“, - pasakojo E. Petrauskas. Pradedantiesiems jis rekomendavo geriau nepagailėti pinigų ir pirmą kartą samdyti
instruktorių. „Jei norite iš karto išmokti techniškai teisingai slidinėti, instruktorius būtinas, nes kai pirmuosius žingsnius „pagauni“ neteisingai, labai sunku persiorientuoti“, - teigė E. Petrauskas.

Kada būtina griūti?

„Yra talentingų žmonių, kuriems visai puikiai pavyksta išmokti slidinėti ir savarankiškai. Tačiau visgi labai svarbu, kokie yra pirmieji bandymai. Mat jei iš pradžių susiformuoja neteisingi įgūdžiai, vėliau labai sunku jų atsisakyti ir atsistoti į tikrąsias vėžes“, - pasakojo
slidinėjimo instruktorius Laimonas Sabaliauskas.

Tačiau, pasak jo, kur kas svarbiau yra tai, kad savarankiškai pradedantys rizikuoja savo ir kitų saugumu. „Dažnas net neįsivaizduoja, kaip tos slidės slysta. Vieni supranta, kad ekstra atveju rekomenduojama kristi, bet kiti stengiasi žūtbūt išsilaikyti ant slidžių ir lekia visu greičiu, gerai, jeigu atsitrenkia tik į pusnį„, - pasakojo L. Sabaliauskas. Instruktorius pasakojo, kad visai žalias slidininkas jau po pirmos pamokos gali puikiausiai savarankiškai nusileisti nuo kalno. „Žinoma, viskas priklauso nuo paties žmogaus, bet optimalu turėti bent keturias pamokas po 50 minučių„, - sakė L. Sabaliauskas. Pasak jo, instruktorius samdo ne tik vaikams. „Vyriausias mano mokinys buvo maždaug 65-erių. Žinoma, pirmą kartą stotis ant slidžių būnant tokio amžiaus nėra paprasta, nes kūnas jau šiek tiek sustiręs, bet kas labai nori, visiems pavyksta“, - sakė vyras. Jis juokavo, kad išmokti važiuoti „plūgeliu“ tarsi pamatas namui. „Būna ir tokių, kuriems „plūgelis“ nepavyksta, slysta raidėmis „J“, - nusijuokė instruktorius.

Kokios kainos?

Nors yra nemažai tokių, kurie į slidinėjimo trasas atvyksta jau turėdami visą reikiamą amuniciją, tačiau visgi didžioji dalis inventorių nuomoja. „Savo inventorių paprastai būna įsigiję tie, kurie kasmet važiuoja slidinėti į užsienio kurortus. Bet yra ir tokių, kurie važiuodami į užsienį, slides išsinuomoja pas mus ir vežasi. Sako - pigiau. Ypač populiari vaikiškų slidžių nuoma, nes daugelis skaičiuoja, kad vaikai greitai slides ir batus išaugs, tad pirkti nuosavų neverta“, - pasakojo L. Karbauskienė. Minėtų slidinėjimo trasų interneto svetainėse skelbiama, kad už inventoriaus nuomą teks sumokėti tiek pat, kiek išleisite ir keltuvų bilietams. Beje, kainos visur labai panašios. Už pusantros valandos slidinėjimą skirtinguose kalnuose darbo dienomis teks mokėti 7-8 eurus, savaitgaliais brangiau - 8-10 eurų. Visos dienos abonementas darbo dienomis kainuoja 12-13 eurų, savaitgaliais 14-15 eurų. Dar antra tiek teks suploti už inventoriaus nuomą, o jei papildomai imsite šalmą, teks pridėti 2-3 eurus, už akinius - dar eurą. Vaikams ir senjorams kainos šiek tiek mažesnės. Pavyzdžiui, darbo dienomis 1,5 val. keltuvo bilietas jiems gali kainuoti 4-5 eurus, visos dienos keltuvo bilietas - 9-10 eurų. Dar tiek pat kainuos ir inventoriaus nuoma. Instruktoriaus įkainis už vieną pamoką siekia maždaug 25 euru. Beje, pastebima, kad jaunoji karta labiau mėgsta slidinėti snieglentėmis, o štai vyresnieji paprastai lieka ištikimi slidėms.

Edita GUDAVIČĖ
2019-01-11
Šaltinis:
https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/lietuviskos-slidinejimo-trasos---per-trumpos-1686387/